Apsiseilėjimas

Darbas. Kažkaip savaime suprantama, kad žurnalas “Žmonės” turi būti pavartomas komunikacijos specialistų irštvose. Taip ir yra. Ir kiek aš jį bevartyčiau, visuomet kyla toks keistas jausmas, ne tik ir ne tiek susidomėjimas, kiek pasišlykštėjimas kai kuriom žvaigždėm ir noras pasišaipyt iš jų, o kai pasišaipau, tada kyla pasišlykštėjimas savimi, kam išvis varčiau tą žurnalą ir negi nėra vertingesnio užsiėmimo mano gyvenime, nei žiūrėti, kaip gyvena kiti. Matyt, tą jausmą pažįsta antropologas Jamie Tehrani, parašęs apie tai straipsnį BBC žurnalui. Jis sako, kad mūsų smegenys išmoko sekioti paskui įžymybes taip pat, kaip beždžionių – bijoti ir gerbti stipresnį vadą. Nes kadaise, kai jos to mokėsi, mėgdžiodami įžymius žmones (pvz. gerus meistrus ar sėkmingus mokytojus), žmonės patys tobulėjo. Bet dabar jie jau nebemėgdžioja žvaigždžių pasiekimų realiame gyvenime – o mėgdžioja elgesį, išvaizdą, kalbos manierą, dar ką nors – tai, kas jokios naudos galų gale neduoda. ‘Įžymybių sekiojimas – kaip greitas maistas: greitai, patogiai, bet nelabai sveika”, – maždaug taip apibendrina Jamie šiame vertame perskaitymo straipsnyje.

Dar visai neblogai surinkta statistika apie interneto žiniasklaidą visokio plauko rinkodaros specialistams šioje prezentacijoje, gal kartais kam prireiks.

Rainelės džiaugsmas judantis. Rudenį į Vilnių atvažiuoja Dylan Moran! Airių komikas! Iš Black Books! Na šitas, va:

p.s. visiems rekomenduoju parsisiųsti “Black books“.

Būgnelio virpesys. Žinokit, šiandien esu apsiseilėjusi. O šių liaukų suaktyvėjimą lėmė ne tik dulksna už lango, bet ir štai tokio vaizdo:

scott matthew

atlikėjas. Nepatikėsit, bet jo dainos skamba fantastiškai, nors dainuoja jis tik koverius ką tik išleistame albume “Unlearned”. Va pvz. tokia daina:

.. nu prašau, nesijuokit iš manęs… Nors ne, bendrai, juokitės. Bet pamatysit, ateis ir jums diena, nežinau, ar maži vaikai gims, ar hormonai subujos, bet irgi imsit seilėtis, ir tada prisiminsit šitą saldų hipsterį, patikėkit manim. Tada net ir kelias jo dainas paklausysit, va ir šitą irgi:

Rainelės džiaugsmas nejudantis. Štai aiškus vaizdas, parodantis Singapūro krizių centro žinutę, kad “laikinimas” nėra reali pagalba:

likingnothelping1

Advertisements
Video | Posted on by | Tagged , , , , , , , , , | Leave a comment

Mišrainė, kad neliktų abejingų

Darbas. Šią Kanišką savaitę, kai reklamos agentūros rinko prisirpusius apdovanojimus (už šiuos kūrinius), norėjosi galvoti apie gerus, įvertintus darbus. Ir krito į akį senas geras Dansu svečio įrašas apie ne tokius gerus, pusėtinus ir net lėkštus ar prėskus darbus, daromus, “nes nu klientas norėjo”. o juk aišku, kad būtų galima padaryti geriau arba būtų geriau išvis nedaryti. Ir kartais riba tarp šitų dviejų dalykų tokia neryški ir neaiški… Kaip, pvz., labai dramatiškoje ir kiekvieno emocinę giją kadaise perbraukusioje TV reklamoje apie lubų plokštes:

Tiesa dar smagų įvykį padarė “Samsung”, pasiūlęs visą valandą spoksoti į S4, jei labai jo trokšti:

Rainelės džiaugsmas judantis. Šįkart didžiausias džiaugsmas moksliukams – compilation iš žmonių, suklumpančių Mėnulyje:

Antras, žinokit, irgi mokslinis. Tik iš sociologijos, ir apie tai, kad būna, kai niekada nepasimoko:

Ir dar 1000-ąjį kartą pagalvojau, kad man labai labai patinka Amerika. Pietų dar nebuvau, bet Šiaurės tai labai labai, nes ten žmonės kalbasi su televizoriais ir dainuoja degalinėse:

Būgnelio virpesys. Liepos vidury albumą išleis… David Lynch. Tas pats režisierius. Twin Peaks’o nostalgijos kamuojamiems tikrai stogą iš lėto, po vieną plaukelį, kankinančiai maloniai nuraus viena iš jo dainų, kurios vokalas – Lykke Li:

Užtat šitą Jungle klipą rodžiau vaikui jau 5 kartus. Vieną iš jų jis krito ant galvos. Pažiūrėkit, paaiškės, kodėl:

Rainelės džiaugsmas nejudantis. Abejingų nepaliekanti menininkės iš Glazgo Hazel Moore vestuvinė suknelė:

weddingdress

Tegu jūsų savaitgalis nepalieka jūsų abejingų.

Video | Posted on by | Tagged , , , , , , , , , , , , , , , | Leave a comment

Prisiminimų skrudesys

Darbas ir informacija. Šioji buvo infografikų ir fotogalerijų nagrinėjimo savaitė, ir teko ieškoti, kiek pasaulyje yra informacijos. Nesveikai daugiau, nei buvo vakar, toks būtų supernaiviai supaprastintas atsakymas, nes 95 proc. visos žmonijos informacijos buvo surinkta/sukurta per pastaruosius 2 metus ir šie tempai didėja. Tačiau neišsigąskite, dar tikrai liko vietos talpinti naujai, ir štai daili foto-fakto-galerija, per 12 nuotraukų padedanti suvokti, ką reiškia skaičius su 20 nulių. 

Darbas… ne, amžius. Pamaniau, kad mūsų srityje dirba daug 20-27 ir daug 27-34 m. amžiaus grupių žmonių. Čia – kuo skiriasi pirmosios ir antrosios gyvenimas. Aš tai visai patenkinta, kad pirmoji man baigėsi, o jūs?

Rainelės džiaugsmas judantis.

1. Kietas klipas:

„This porn has good music“, sako vienas iš komentatorių.

Bet žvelgiant kiek giliau, „Bubble Butt“ yra visa popkultūros – pamišimo dėl išvaizdos, savęs fotografavimo dėjimui į FB ir naujojo seksualumo* –  kvintesencija, atleiskite už didelį žodį.

*naujuoju seksualumu vadinu reiškinį, kad „sexy“ reiškia ne tik ir ne tiek įprastai tobulą olialialyčių kūną, kiek gražų kūną su įdomia detale, tebūnie tai hipsteriški akiniai storais rėmeliais, padidintas užpakalis ar keistas „atseit man nerūpi kaip atrodau“ stiliaus vintage drabužis. Iš tiesų tos detalės atspindi, kad masės (kaip žinote, labai atsiliekančios nuo paskirų individų) pagaliau suprato, jog seksualumui neužtenka mėsos, reikia dar ir proto bei sielos, kad jis būtų tikras. Tik va, tos masės dažnai nesupranta, kuo tas protas ir siela turėtų pasireikšti, kaip juos parodyti ir ar jos juos iš viso turi. Todėl intelekto išraiška tampa akiniai ar moksliukiški aksesuarai; drąsos – padidintas užpakalis ar bent jau labai stori ryškūs antakiai; kūrybingumo – blusturgyje ar tėvų spintos trūnėsiuose rasti drabužiai ir 10 cm. ilgio barzda. Ir t.t.

2. “O iš kur tu?”, klausia “tautietės” “amerikietis”. Kodėl tiek kabučių, paaiškės iš video:

3. Siurrealistinė senoji animacija. Kažkas priminė šitą gražų žiūralą:

Būgnelio virpesys. Visa šita kulšelė šiandien skrunda prisiminimuose. Tarp jų būta ir senos simpatijos “Royksopp’ams”, ir štai jie su naujo albumo daina. Norėčiau turėti katiną, kuris taip mokėtų kniaukti:

Rainelės džiaugsmas nejudantis.

sokeja

Šiek tiek gatvės meno.

Nauja: savaitės citata.
Nutariau pamėginti kolekcionuoti citatas. Štai viena, iš tikro gyvenimo, iš tikro mokinio rašinio, kuria pasidalino toks Martynas S.:

„Iš esmės tai neblogas Vinco Mikalojaus Putino eilėraštis, tik trūksta idėjų ir ritmo“.

(„Margus sakalus“ Dauniškio vidurinėje m-kloje interpretavęs abiturientas).

Video | Posted on by | Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Leave a comment

CocoRosie ir kitos putkos

Darbas ir kalbos. „Yuputka“ yra tikras žodis. Tiesa, Ulwos (ja kalbama Nikaragvos pietuose) kalboje – jis išreiškia, kai eidamas naktį mišku jautiesi, tarsi kas nors roplinėtų per tavo odą.

O pačioje piečiausioje Pietų Amerikos dalyje jie turi vieną žodį, paaiškinantį žvilgsnį, kuriuo vienas į kitą pasižiūri du žmonės, trokštantys, kad kitas padarytų tai, ko nori abu, bet nenori to pradėti patys. Na, jūs žinot, ką turiu minty… Tierra del Fuego gyventojai išreikštų tai, anot Gineso rekordų knygos įrašų, pačiu glausčiausiu žodžiu pasaulyje: mamihlapinatapai.

Va čia yra net 38 nuostabūs žodžiai, kuriuos būtų pravartu turėti anglų ir, manau, lietuvių kalboje.

Rainelės džiaugsmas judantis.

1. Štai pirmosios pagalbos rinkinukas sužeistaširdžiams:

2. Vienoje (Austrija) susiformavusi Jo ir Jos grupė HVOb (Her Voice Over Boys) išleido tokį ramų skambesį, kurio klipe piešėjai panaudojo H. Boscho, F. Goyos,
Rembrandto, A. Dürerio ir kitų dailininkų kūrinių motyvus, labai ten derančius:

Būgnelio virpesys. Jaučiu, nenustebinsiu pasidžiaugdama, kad CocoRosie išleido naują albumą. Čekiraut, kanklių mylėtojai ir varpelių skambintojai:

Rainelės džiaugsmas nejudantis.

Šįkart – toks taikomasis  Wood|Stone|Metal Studio (vadovaujamos dizainerio Tomo Berinsteino) kūrinys:

A-natural-wine-rack-2

Video | Posted on by | Tagged , , , , , , , , , , , , | Leave a comment

Vintage girl

Darbas ir mergaitės. Statistika rodo, kad moterys, ypač kai kuriose srityse, daug rečiau eina vadovaujančias pareigas nei vyrai. Ir kažkaip joms, manau, nėra savaime suprantama tokių pareigų siekti. Bet tos, kurios jau taip nusprendžia, turi savyje perlaužti tą tokį “tai ne man”, išlendantį įvairiomis abejonėmis. Štai viena “Harward Business Review” blogerė būtent tai ir darė kurį laiką, o vėliau nusprendė tiesas, kurias atrado pati sau, perduoti “dukroms” – mergaitėms, merginoms ir moterims versle, kurios nori daryti karjerą. Tiesą sakant, man labiausiai patiko didžiausia elementarybė – pamokymas “kalbėkite garsiau”.

Rainelės džiaugsmas judantis.

Dear Haters,

aš jūsų pastebiu vis daugiau.

Gal čia su amžium? Gal jau po keleto metų virsiu niekus vapančia ir visas iš eilės “positive thinking” garbintojų protpisos knygas skaitančia bei nuo boružėlės ar kūdikio nuotraukos  žavesio alpėjančia poniute?

Tikriausiai:/ Bet vis dėlto manau, kad hate’inti yra žymiai lengviau, sakyti, kad visi vyrai kiaulės, arba kad aplink tik idiotai, arba pamačius Grigaitį sakyti “my eyes!!!” – visa tai labai paprasta ir tam nei smegenų, anei širdies nereikia.

Ir todėl, mieli hate’eriai, noriu pasidalinti šituo klipu su jumis. Gal pabaiga ir pasirodys per saldi. Užtat gal jis padės jums po keleto metų nevirsti surūgusiais zyzlomis, sėdinčiais pilkose poliklinikose:

Būgnelio virpesys. Šiandien tokia vintage’inė nuotaika, norisi mėgautis prisiminimais apie Vudstoką, apie kurį žinau tik iš filmų. Tokių prisiminimų nuotaikos ekstraktas – “She&Him”, sudarytas iš nuostabiosios aktorės Zooey Deschanel ir indie muzikos gerbėjams gerai gerai žinomo M. Ward. Štai žavi jų daina:

Rainelės džiaugsmas nejudantis. Šiandien viskas labai hipsteriška. Pasakysiu asmeninį pavyzdį, kodėl. Šiaip ant vyrų veidų užaugusius plaukus aš vertinu ne geriau, nei suvešėjusius ant moterų pažastų. Bet barzdų mada rado būdą gerąja prasme atkreipti ir mano dėmesį:

barzda

Čia tokios floristės Sarah Winward projektas. Pavadinčiau jį “Bučiniai krūmuose”.

Video | Posted on by | Tagged , , , , , , , , , , , | Leave a comment

Daugiažodžiavimas

Darbas ir žodžiai. Mane visada glumino taisyklė “55 percent body language, 38 percent tone of voice, 7 percent actual words” (na, lietuviškai – kad klausytojas 55 proc. įspūdžio/suvokimo susidaro į tave žiūrėdamas, 38 – girdėdamas balso tembrą, ir tik 7 proc. lemia tai, KĄ tu sakai). Gal dėl to, kad nemokėjau ja manipuliuoti, o gal – kad šiaip tikrai nelabai man rūpi žmonių išvaizda, o ir balso tonas ne itin, nebent jau žmogus būtų sergantis, karkaluojantis, laikantis rankoj nupjautą ausį ir nuogas – na, tada gal nepakankamai skirčiau dėmesio tam, KĄ jis sako. Bet vis dėlto kasdienybėje tokie susitikimai ištinka retai. Ir dėl to labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad ši taisyklė… paneigta! Na, gerai, ne visai paneigta, bet bent jau mestas nemažas akmuo į jos daržą. Šiame straipsnyje rasite ne tik tą akmenį, bet ir labai gerų patarimų rašantiems: kaip užduoti klausimus, kad gautum gerų atsakymų, kokie žodžiai tekste labiausiai paveikia skaitytoją ir kokie argumentai padeda palaikyti gerą dialogą. Žodžiu, geras skaitalas, kolegos, ir nuorodas jame irgi verta paspaudyt.

Rainelės džiaugsmas judantis. Gal tarp jūsų dar yra nepriklausančių tiems 46 mln., kurie jau matė Evian’o “Baby in me”? Jei ką, štai:

O čia – visai neblogai sugalvotas sprendimas, kaip padaryti, kad suaugęs lauko reklamoje matytų vieną žinutę, o vaikas – kitą:

Manrods kūrėjų nuomonė, kad yra suaugusiųjų, tiesiog nematančių smurto prieš vaikus, yra labai teisinga. Kai kurie net viešai sugeba vadinti tai kitais vardais – “auklėjimu” ir kitokiais idiotizmais. Atleiskit už asociaciją ne visai į temą, bet ką tik prisiminiau, kad Hitleris irgi gali būti juokingas (nuotraukose iš savo kalbų repeticijų; šiuos negatyvus pamatęs jis prašė juos sunaikinti):

juokingas Hitleris

Būgnelio virpesys. Su „Pan American“ nežinia kodėl susipažinau ką tik, prieš kokias 10 min. O jo „Cloud Room, Glass Room“, pasirodo, net dešimtas albumas. Nežinau, kaip kiti, bet šis yra skystu pavidalu išsaugota hipnozė. Kai klausai, nežinai, ar tu juo mėgaujiesi, ar jis tavimi:

Rainelės džiaugsmas nejudantis. Kai tavo, kaip šitos autorės, vardas yra Jung (Jung Yeon Min), turi piešti ką nors psichodelinio:

Jung-Yeon-Min-Paintings-header

Video | Posted on by | Tagged , , , , , , , , , , , | Leave a comment

Workin’ woman jazz

Darbas. Kažin ar kas galėtų pasiginčyti, kad tikrai yra žmonių, kurie susipainioja patys savo mintyse ir dar supainioja visus kitus aplinkui, o paprastoms problemoms randa ne sprendimus, bet nuolat tobulinamus procesus tiems sprendimams rasti… Šitas polinkis užsiraizgyti kartais ištinka daugelį. Harward Business Review blogeris Ronas Aškenas rašo, kaip jo atsikratyti.

Kad nepamirštume, koks geras mūsų darbas. Trys Baltijos tiriamosios žurnalistikos centro Re:Baltica žurnalistės iš Latvijos nutarė panagrinėti, kodėl Latvijoje bedarbystė siekia 17 proc., o darbdaviai skundžiasi, kad neranda žmonių. Ar jie siūlo per prastas sąlygas, ar socialinės išmokos per geros? Viena iš jų įsidarbina prie konvejerio šprotų konservų fabrike, kita – “Maximos” (didžiausio LV darbdavio) kasininke. Jos skaičiuoja latus, nugaros skausmus, žiūri į greta dirbančiuosius, lygina atlyginimus ir bedarbio pašalpas… Labai daug medžiagos, bet viskas įdomu, tikslu, ir patirta savo kailiu, o ne pro kokius Užkalnio storus žandus paviršutiniškai pažiūrėta. Rekomenduoju rašinį “Wages of Desperation” visiems, kam įdomu neatitrūkti nuo realybės ir kas skundžiasi, kad nėra tiriamosios žurnalistikos.

Rainelės džiaugsmas judantis. Nenaujas šitas dalykas, bet šita savaitė jį priminė: ką darytume, jei turėtume dar vieną dieną? Papildomą dieną, kai gali daryt, ką nori.

Būgnelio virpesys. Kadangi jau prašnekom apie darbo sąlygas ir darbininkiškas temas, štai:

Rainelės džiaugsmas nejudantis. Sėdintys gyvūnai kažkaip iškart primena, kokia nepatogi šita pozicija. Geriau tuoj tuoj atsistot ir nueit. Gal net pasistrykčiojant

cat-Seated-Animal

Video | Posted on by | Tagged , , , , , , , , | Leave a comment